TYRIMAS NELYGIOS DEMOKR AT IJOS KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME? Liutauras Gudžinskas ir Karolis Jonutis 2024 m. rugsėjo mėn Parlamentas yra tarp institucijų, kuriomis Lietuvoje mažiausiai pasi­ tikima. Kuo geriau jis atspindėtų visuomenę lyties, amžiaus, tautybės, klasės, išsilavinimo atžvilgiu, tuo būtų palankesnės sąlygos veiks­ mingai komunikacijai ir supratimui tarp piliečių ir įstatymų leidėjų. Lietuvos parlamentas yra itin elitistinis vertinant išsilavinimo ir klasės požiūriu. Apie 90 procentų dabartinių parlamentarų priklauso aukštesnei tarnybinei klasei. Šiai klasei priskirtini aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai sudaro du trečdalius įstatymų leidėjų. Nors moterų ir jaunimo atstovų dalis Seime palaipsniui auga, ji išlieka gerokai mažesnė nei šių grupių proporcijos visuomenėje. Moterų ir jaunimo atstovų parla­ mente dalis turėtų būti didinama įvedant rinkimines kvotas, šviečiant visuomenę, mobilizuojant šias grupes partijų lygmeniu. Vienman­ dačių apygardų panaikinimas taip pat pasitarnautų siekiant padaryti Seimo sudėtį labiau įvairią. Tuo tarpu siekiant atsverti nepropor­ cingai didelį aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovavimą Seime, turėtų būti diegiamos svarstomosios demokratijos praktikos.

NELYGIOS DEMOKR AT IJOS KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME?

Turinys Į VADAS 2 SEIMO POLITIN Ė SUD Ė TIS 3 Pasiskirstymas pagal amži ų  4 Pasiskirstymas pagal lyt į 4 Išsilavinimas  4 Klasinis pasiskirstymas   4 IŠVADOS IR 10 Litarat ū ros s ą rašas  11

NELYGIOS DEMOKRATIJOS – KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME? Į VADAS Pastaraisiais metais Europoje ryškėja didelis visuomenės nepasitikėjimas ir nusivylimas atstovaujamąja demokratija. Skirtumai tarp partijų rinkėjams atrodo mažareikšmiai ir nebeatitinka jų lūkesčių. Antisisteminių populistinių partijų iškilimas tampa vis labiau neišvengiamas. Todėl klausimas, kaip galėtume atkurti pasitikėjimą liberalios demokratinės santvarkos pagrindais, kad demokratija neprarastų savo legitimumo, tampa vis aktualesnis (Mair 2013). šiol buvo atspari demokratijos nuosmukio tendencijoms regione. Kita vertus, Lietuva pasižymi tarp visų ES valstybių narių vienais žemiausių rinkėjų aktyvumo, pasitikėjimo partijomis bei partinės sistemos stabilumo rodikliais (Greskovits 2015). Todėl diskusija apie tai, ar Lietuvos parlamentas tinkamai atspindi visuomenę, yra labai svarbi. Vienas iš būdų ieškoti atsakymo į šį klausimą yra suprasti, kokiu mastu mūsų atstovaujamosios institucijos iš tiesų atspindi visuomenės sudėtį. Tiksliau sakant, ar ir kaip galime padaryti parlamentą geresniu tautos veidrodžiu? „Deskriptyvaus atstovavimo“ teorijos šalininkai teigia, kad idealiame parlamente turėtų būti atstovaujamos visos visuomenės grupės pagal tokius parametrus kaip lytis, amžius, etninė kilmė ir socioekonominė padėtis. Pagal šią koncepciją, įtraukus į parlamentą įvairių, ypač marginalizuotų socialinių grupių atstovus, galima įvairiapusiškai pagerinti demokratijos kokybę. Pirma, tai padidintų visuomenės pasitikėjimą institucijomis dėl geresnės komunikacijos tarp piliečių ir parlamento narių, turinčių panašias charakteristikas. Antra, atstovavimas yra gyvybiškai svarbus politikos formavimui, nes jis suteikia tiesioginės patirties ir žinių apie konkrečių socialinių grupių problemas. Galiausiai, atstovų iš marginalizuotų sluoksnių išrinkimas į Seimą, gali paskatinti ir platesnį šių sluoksnių dalyvavimą politiniame gyvenime, o tai gali padėti išgyti tam tikroms praeities diskriminacijos traumoms(Mansbridge 1999). Empirinių tyrimų, nagrinėjančių šiuos normatyvinius teiginius, daugėja. Anksčiau didesnis dėmesys buvo skiriamas moterų atstovavimo didėjimo parlamente teigiamam poveikiui(žr., pvz., Wängnerud(2009)). Pastaruoju metu taip pat pradėta tirti, ar parlamentarai iš socialiai ir ekonomiškai mažiau privilegijuotų grupių yra labiau linkę spręsti mažų ir vidutinių pajamų bei tam tikrų profesinių grupių problemas(Gilens& Page 2014; Schakel 2021). Šiame straipsnyje siekiame nustatyti, kurios grupės yra lygiaverčiai atstovaujamos, per daug atstovaujamos, nepakankamai atstovaujamos arba visiškai neatstovaujamos dabartinės kadencijos Seime. Lietuvos demokratija iki 2

Seimo politin SEIMO POLITIN Ė SUD Ė TIS Lietuvoje 141 Seimo narys renkamas ketverių metų kadencijai pagal mišrią rinkimų sistemą. Daugiamandatėje apygardoje 70 vietų paskirstoma atviriems partijų sąrašams, taikant didžiausios liekanos metodą. Kiekvienas rinkėjas turi po penkis pirmumo balsus. Juos susumavus, sudaromos partijų sąrašų galutinės kandidatų eilės. Partijos turi gauti ne mažiau kaip 5 proc.(partijų koalicijos – 7 proc.) balsų, kad laimėtų mandatų šioje proporcinėje rinkimų posistemėje. Likusieji parlamentarai renkami pagal mažoritarinę sistemą 71 teritorinėje vienmandatėje apygardoje (viena iš jų yra skirta užsienyje gyvenantiems piliečiams). Pagal 2020 m. Seimo rinkimams galiojusią tvarką, jei nė vienas kandidatas nesurinko absoliučios daugumos, po dviejų savaičių surengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame varžosi du daugiausiai balsų surinkę kandidatai. 2020 m., kaip ir visuose ankstesniuose rinkimuose Lietuvoje nuo 1990 m., rinkėjai„nubaudė“ valdančiuosius. Pagrindinė tada valdžiusioji partija, t. y. socialiai konservatyvi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga(LVŽS 1 ), susi1 Originalūs partijų pavadinimai pateikiami pirmoje lentelėje. traukė nuo 47 iki 32 parlamentarų, o jų mažieji koalicijos partneriai(Socialdemokratų darbo partija(LSDDP) ir Lenkijos rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga(LLRAKŠS)) neperžengė daugiamandatės apygardos rinkiminio slenksčio ir laimėjo tik po tris Seimo nario vietas vienmandatėse apygardose. Tuo tarpu pagrindinė to laikotarpio opozicinė partija – centro dešinioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai(viešojoje erdvėje neretai dar įvardijami kaip konservatoriai, TS-LKD) išplėtė savo politinę frakciją nuo 36 iki 50 parlamentarų. Jie galiausiai suformavo valdančiąją koaliciją su dviem tiek rinkos atžvilgiu, tiek socialiai liberaliomis partijomis: Liberalų sąjūdžiu (LS)(13 mandatų) ir naujai įkurta Laisvės partija(LP)(11 vietų). Pastaroji politinė jėga per rinkimų kampaniją išsiskyrė drąsiais pažadais dėl tos pačios lyties asmenų santuokų ir kanapių dekriminalizavimo. Kitos į Seimą išrinktos partijos, sudariusios savo frakcijas, buvo centristinė-populistinė Darbo partija(DP)(10 parlamentarų) bei centro kairieji socialdemokratai(LSDP)(13 atstovų). 1 lentelėje pateikiame visą 2020 m. išrinkto Seimo politinę sudėtį. Svarbu pažymėti, kad 2021 m. pabaigoje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga skilo. Dešimt par1 lentelė Rinkimai į 2020 m. Lietuvos Seimą Partijos pavadinimas ir santrumpa Mandatų skaičius(Viso: 141) Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai(TS-LKD) 50 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga(LVŽS) 32 Lietuvos socialdemokratų partija(LSDP) 13 Liberalų sąjūdis(LS) 13 Laisvės partija(LP) 11 Darbo partija(DP) 10 Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga 3 (LLRA-KŠS) Lietuvos socialdemokratų darbo partija(LSDDP) 3 Partija„Laisvė ir teisingumas“(LT) 1 Lietuvos žaliųjų partija(LŽP) 1 Nepriklausomi Seimo nariai 4 Statusas seime 2020 – 2024 m. kadencijoje Valdančioji koalicija Opozicija Opozicija Valdančioji koalicija Valdančioji koalicija Opozicija Opozicija Opozicija Opozicija Opozicija 3

NELYGIOS DEMOKRATIJOS – KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME? lamentarų, tarp jų buvęs premjeras Saulius Skvernelis (2016–2020 m.), pasitraukė iš LVŽS frakcijos Seime ir kartu su dar trimis kitais parlamentarais įkūrė naują frakciją, o vėliau ir centristinę partiją(Demokratų sąjunga„Vardan Lietuvos“(DSVL)). Vis dėlto, atsižvelgdami į tai, kad analizuojame Seimo sudėtį iš karto po išrinkimo, šiuos Seimo narius laikome LVŽS dalimi. Bendrosios gyventojų populiacijos sudėties analizei naudojame 2021 m. duomenis (pateiktus Valstybinės duomenų agentūros). Būtent tai yra artimiausia data analizuojamų parlamento rinkimų, vykusių 2020 m. spalio mėn., atžvilgiu. PASISKIRSTYMAS PAGAL AMŽI Ų Seimo nariai yra kiek vyresni už vidutinį Lietuvos gyventoją. Seimo narių amžiaus mediana yra 48 metai, tuo tarpu nuolatinių Lietuvos gyventojų amžiaus mediana siekia 44 metus. 2020 metų Seimo rinkimuose buvo išrinkti tik du atstovai, jaunesni nei 30 metų. Jauniausias išrinktas atstovas gimė 1992 metais ir į Seimą pateko būdamas 28 metų. Kiek neįprasta ypatybė, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra tai, kad didžiausią Seimo narių grupę sudaro 30–44 metų amžiaus asmenys – 54 atstovai arba 38 proc. Seimo, tuo tarpu bendroje Lietuvos populiacijoje ši amžiaus grupė sudaro tik 27 proc. nuolatinių gyventojų. Kitų dviejų amžiaus grupių(45–59 ir virš 60 metų) atstovavimas Seime buvo beveik identiškas jų pasiskirstymui visuomenėje. Seimo narių vyrų vidutinis amžius šiek tiek aukštesnis nei moterų – atitinkamai, 50 metų ir 46 metai. Jau nebegaliojanti konstitucinė norma lėmė, kad jaunesni nei 25 metų šalies piliečiai negalėjo kandidatuoti ir būti išrinktais į Seimą. Visgi ši konstitucinė norma pakeista 2022 metais, ir dabartinis amžiaus cenzas yra 21 metai. Todėl galima tikėtis, kad artėjančiuose 2024 metų spalio ir vėlesniuose rinkimuose į Seimą pateks daugiau jaunų asmenų. Reiktų atsižvelgti ir į tai, kad jei skaičiuotume parlamentarus iki 36 metų, jų būtų net 20. Dauguma Seimo narių iki 36 metų dirbo savivaldybių tarybose, o didžioji dauguma buvo išrinkti pagal partijų sąrašus. Tai rodo, kad politinės partijos gali naudoti vietos savivaldą, kaip terpę atrinkti ir „užauginti“ būsimus Seimo narius. PASISKIRSTYMAS PAGAL LYT Į Į Seimą taip pat buvo išrinkta daugiau moterų nei bet kada anksčiau – 38 iš 141(arba 27 proc.). Kaip bebūtų, moterys vis dar yra nepakankamai atstovaujamos, atsižvelgiant į jų sudaromą visuomenės dalį(53 proc. 2021 m.). Nepaisant to, šiuo klausimu galima pastebėti laipsnišką pažangą nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Seimo rinkimuose nuo 1990 iki 1999 metų Į Seimą patekdavo tik 12 proc. parlamentarių, kitą dešimtmetį(2000–2010 m.) jų dalis išaugo iki 17 proc., o paskutinį dešimtmetį(2011– 2020 m.) vidurkis padidėjo iki 24 proc. Šie skaičiai galėjo būti dar didesni, jei ne mišri Lietuvos rinkimų sistema. Pavyzdžiui, paskutiniuose rinkimuose moterys sudarė 30 proc. pagal partijų sąrašus išrinktų Seimo narių(viso 70 vietų), bet tik 24 proc. vienmandatėse apygardose išrinktų Seimo narių(viso 71 vieta). Seimo„naujokė“ Laisvės partija lyčių pasiskirstymo atžvilgiu išsiskyrė iš kitų Seimo politinių jėgų(įskaitant ankstesnes kadencijas), nes daugiau nei pusė jos išrinktų parlamentarių buvo moterys. Be to, tarp jos atstovų buvo ir savo lytinės orientacijos neslepiantis gėjus – tai tik antras toks atvejis Lietuvos parlamento istorijoje. Tuo tarpu trys pagrindinės parlamentinės frakcijos – konsevatoriai, valstiečiai ir žalieji bei socialdemokratai – pasižymėjo panašiomis moterų atstovavimo proporcijomis(28–31 proc.). Įdomu yra tai, kad socialdemokratai yra vienintelė partija Lietuvoje, kuri formuodama savo rinkimų sąrašą taikė kvotas(kiekvienoje dešimtyje kandidatų turėjo būti ne mažiau kaip 40 proc. vyrų ar moterų). Tai, kad visgi šios kvotos nelėmė didesnės moterų dalies LSDP parlamentinėje frakcijoje, galima aiškinti retesniu moterų atstovavimu tarp kandidatų vienmandatėse apygardose bei rinkėjų elgesio ypatybėmis reitinguojant galutinę kandidatų eilę. I Š SILAVINIMAS Beveik visi Seimo nariai(98 proc.) turi bent bakalauro mokslinį laipsnį, lyginant su 43 proc. bendrosios, 25–74 m. amžiaus, populiacijos. Nors bendri duomenys apie magistro ar daktaro laipsnių paplitimą visuomenėje šiam konkrečiam laikotarpiui nėra prieinami, Seimo narių rodikliai neabejotinai yra aukštesni – 61 proc. Seimo narių turi magistro laipsnius, o 20 proc. – daktaro laipsnį 2 . Šiuo atžvilgiu nėra reikšmingų skirtumų tarp vyrų ir moterų išsilavinimo lygio. Seimo narių, kurie priklausė valdančiosioms partijoms išsilavinimo lygis buvo šiek tiek didesnis negu opozicijos. Po 2020 metų Seimo rinkimų suformuota vyriausybė išsiskyrė lyčių balansu. Beveik pusė naujosios vyriausybės narių(7 iš 15) buvo moterys. Ne tik naujoji Ministrė Pirmininkė, TS-LKD atstovė Ingrida Šimonytė, bet ir kitų dviejų valdančiųjų partijų lyderės, t.y. Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen iš LS bei Ekonomikos ir inovacijų ministrė LP narė Aušrinė Armonaitė, yra moterys. Tai ryškiai kontrastuoja su prieš tai valdžiusia S. Skvernelio vyriausybe, kurioje nuo 2018 metų pabaigos, pertvarkius ministrų kabinetą, nebeliko nė vienos moters. KLASINIS PASISKIRSTYMAS Seimo narių socialinę klasę nustatėme naudodami Daniel Oescho(2006) klasių schemą, pagal kurią klasės statusas nustatomas atsižvelgiant į užimamą poziciją darbo rinkoje. Originalioje Oescho klasės schemoje išskiriama 2 2009 m. Lietuvos statistikos departamentas skelbė, kad apie 9,6 tūkst. iki 70 metų gyventojų turi mokslo daktaro laipsnį, tai yra apie 0,5% 25–70 m. amžiaus populiacijos. 4

Seimo politin 2 lentelė Seimo narių pasiskirstymas pagal amžiaus grupės po 2020 m. rinkimų Amžius 25–29 30–44 45–59 Virš 60 Vietos Seime 2 54 41 44 Vietų Seime dalis 2% 38% 29% 31% Kokią dalį ši amžiaus grupė sudaro tarp nuolatinių Lietuvos gyventojų 8% 27% 29% 36% 3 lentelė Seimo narių pasiskirstymas pagal lytį po 2020 m. rinkimų Partijos pavadinimas TS-LKD LS LP Viso(Valdančioji koalicija) Vyrai 36 12 5 53 LVŽS 23 DP 8 LLRA-KŠS 1 LT 1 LSDP 9 LSDDP 3 LŽP 1 Viso(opozicija) 46 Nepriklausomi Seimo nariai 4 Viso 103 Moterys 14 1 6 21 9 2 2 0 4 0 0 17 0 38 Moterų dalis(proc.) 28% 8% 55% 28% 28% 20% 67% 0% 31% 0% 0% 27% 0% 27% 4 lentelė Seimo narių pasiskirstymas pagal išsilavinimą po 2020 m. rinkimų Vidurinė mokykla Bakalauras Magistras Mokslų daktaras Bendras 100% 98% 61% 20% 5 Vyrai 100% 97% 60% 20% Moterys 100% 100% 64% 18%

NELYGIOS DEMOKRATIJOS – KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME? 5 lentelė Išsilavinimo skirtumai tarp politinių stovyklų po 2020 m. rinkimų Statusas Seime Valdančiosios partijos Partijos pavadinimas TS-LKD LS LP Viso Vidurinė mokykla (ISCED 3) 1 0 0 1 Bakalauras (ISCED 6) 13 4 4 21 Opozicija Nepriklausomi Seimo nariai LVŽS LSDP DP LSDDP LLRA-KŠS LT LŽP Viso Be partijos 0 16 0 6 1 3 0 3 0 1 0 0 0 0 1 29 1 1 Magistras (ISCED 7) 22 5 5 32 12 6 5 0 2 1 0 26 2 Mokslų daktarai (ISCED 8) 14 4 2 20 4 1 1 0 0 0 1 7 0 16 profesinių klasių, kurios kartu su konkrečių profesijų pavyzdžiais pateiktos 1 paveiksle. Supaprastinta schemos versija grupuoja šias 16 klasių į keturias kategorijas, kurios paveiksle pažymėtos spalvomis. Pagal šią schemą visos universitetinį išsilavinimą turinčios profesijos priski­riamos aukštesnės tarnybinės klasės(raudona) kategorijai, kurią sudaro aukštesnio lygio vadovai, ekspertai, stam­būs darbdaviai ir savarankiškai dirbantys profesionalai. Žemesnių grandžių vadybininkai ir profesionalai priski­riami žemesnės tarnybinės klasės(žalia) kategorijai, o visi profesinio mokymo ir nekvalifikuoti darbai – darbininkų klasės(geltona) kategorijai. Smulkūs verslininkai, turintys darbuotojų, pvz., restoranų savininkai, ir jų neturintys, pvz., kirpėjai, patenka į ketvirtąją kategoriją, nuspalvintą pilkai. Norėdami nustatyti Seimo narių poziciją klasės schemoje, naudojome jų paskutinę užimamą profesiją prieš jiems patenkant į parlamentą. Dauguma Seimo narių(127, arba 90 proc. Seimo) priklauso aukštesnei tarnybinei klasei. Kitų trijų klasių atstovavimas yra nereikšmingas: 8 Seimo nariai yra smulkūs verslininkai, turintys darbuotojų(6 proc.), žemesnei tarnybinei klasei atstovauja 5 Seimo narių(3 proc.), o darbininkų klasei priklauso tik vienas Seimo narys(1 proc.). Ironiška, kad tai yra Seimo pirmininkė. Tačiau tai gali būti interpretuojama kaip metodologinė anomalija, atsižvelgiant į tai, kad Čmilytė-Nielsen prieš patekdama į parlamentą buvo labai sėkminga šachmatininkė. Nors tokia profesija – kaip ir visų sporto atstovų – formaliai, pagal Oescho klasifikaciją, priskiriama darbininkų klasei, galima teigti, kad šachmatų didmeistrės karjera reikalauja ne ką mažiau kognityvinių įgūdžių nei bet kuri aukštosios tarnybinės klasės profesija. Aukštesnę tarnybinę klasę galima suskirstyti į penkias skirtingas kategorijas. Didžiausias blokas, kurį sudaro 93 parlamentarai(arba 73 proc. aukštesnės tarnybinės klasės), yra aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai. Antra pagal dydį grupė – 23(18 proc.) sociokultūriniai ekspertai. Po jų seka 7 parlamentarai(6 proc.), kurie yra stambūs darbdaviai(t. y. verslininkai, pas kuriuos dirba daugiau nei 9 darbuotojai), taip pat 3 savarankiškai dirbantys profesionalai(2 proc.) ir vienas techninis ekspertas(1 proc.). Lyginant politines stovyklas pagal klasinį pasiskirstymą reikšmingų skirtumų nėra. Aukštosios tarnybinės klasės atstovai dominuoja tiek pas valdančiuosius, tiek opozicijoje. Aukšto rango vadovų ir administratorių(didžiausios aukštosios tarnybinės klasės grupės) proporcija tarp politinių stovyklų yra beveik identiška. Tačiau analizuojant kitus aspektus, atsiskleidžia tam tikros prieštaringos tendencijos. Pirma, vyrų Seimo narių, atstovaujančių aukštajai tarnybinei klasei, dalis(92 proc.) yra šiek tiek didesnė nei jų kolegių moterų(84 proc.). Nors skirtumas beveik toks pat aukščiausiojo lygio vadovų ir administratorių poklasyje, tarp didelių darbdavių moterų 6

Seimo politin 1  paveikslas Oesch(2006) 16 profesinių klasių schema DARBUOTOJAI DIRBANTYS SAVARANKIŠKAI Aukštesnė tarnybinė klasė Žemesnė tarnybinė klasė Darbo klasė Administracinė darbo logika Tarpasmeninė darbo logika Techninė darbo logika Nepriklausoma darbo logika Aukštesnio lygio vadovai: finansininkai, ministerijų vadovai, marketingo vadovai ir pan. Sociokultūriniai ekspertai: vidurinės mokyklos mokytojai, universitetų dėstytojai, gydytojai Techniniai ekspertai: inžinieriai, IT specialistai Nepriklausomi profesionalai: teisininkai, nepriklausomi konsultantai Stambūs darbdaviai: verslo savininkai, vadovai, stambūs ūkininkai Žemesnio lygio vadovai: administracijos personalas, vadybininkai Sociokultūriniai profesionalai: Pradinių mokyklų ir daželių auklėtojai, socialiniai darbuotojai Techniniai pusiauprofesionalai: inžinerinės srities darbininkai, technikai, medicinos technikai Smulkūs verslininkai, turintys darbuotojų Kvalifikuoti klerkai: sandėlių darbuotojai. Kvalifikuoti paslaugų tiekėjai: pardavimo agentai, slaugai Kvalifikuoti profesiniai darbuotojai: elektrikai, santechnikai Smulkūs verslininkai be darbuotojų Rutininiai biurų darbuotojai: skambučių centrų darbuotojai. Rutininiai paslaugų darbuotojai: barmenai, valytojai, apsauginiai Rutininiai kvalifikuoti darbuotojai: staklių/mašinų operatoriai, krovikai 2 paveikslas Klasinės Seimo sudėtis 140 127 120 100 80 60 40 20 8 5 0 Aukštesnė tarnybinė klasė Smulkūs verslininkai, Žemesnė tarnybinė klasė turintys darbuotojų 7 1 Darbninkų klasė

NELYGIOS DEMOKRATIJOS – KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME? 3 paveikslas Aukštesnės tarnybinės klasės poklasiai 100 93 90 80 70 60 50 40 30 20 10 0 Aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai 7 Stambūs darbdaviai 23 3 Savarankiškai dirbantys profesionalai Sociokultūros ekspertai 1 Techniniai ekspertai nėra, o tarp smulkaus verslo savininkių yra tik viena atstovė. Be to, yra gana pastebimas skirtumas tarp vienmandatėse apygardose ir daugiamandatėse apygardose išrinktų Seimo narių. 73 proc. Seimo narių, išrinktų vienmandatėse apygardose, priklauso aukščiausiojo lygio vadovų ir administratorių poklasiui, o šio poklasio dalis tarp partijų sąrašuose išrinktų Seimo narių yra tik 59 proc. Ir atvirkščiai, beveik ketvirtadalis pagal sąrašus išrinktų Seimo narių(24 proc.) prieš būdami išrinkti į parlamentą buvo sociokultūriniai ekspertai, kai tuo tarpu tik 8 proc. vienmandatėse apygardose išrinktų parlamentarų yra iš tokios profesinės srities. Kita vertus, aukštosios tarnybinės klasės dalis yra beveik identiška tiek vienmandatėse apygardose(89 proc.), tiek daugiamandatėje apygardoje (91 proc.) išrinktiems Seimo nariams. Kalbant apie amžiaus pasiskirstymą, abu jauniausiam segmentui(iki 30 metų) atstovaujantys Seimo nariai prieš išrinkimą į Seimą buvo žemesnės grandies vadybininkai. Tačiau visose trijose sekančiuose segmentuose(30–44, 45–59, 60 ir vyresni) dominuoja aukštosios tarnybinės klasės kategorija: atitinkamai 83 proc., 93 proc. ir 100 proc. Tačiau yra tam tikrų skirtumų dėl aukščiausio lygio vadovų ir administratorių dalies šiuose trijuose segmentuose. Nors apie 80 proc. Seimo narių 60 metų ir vyresnių kohortoje ir priklauso šiam poklasiui, tik 56 proc. parlamentarų, kuriems 45–59 metai, yra iš šios profesinės srities. Kita vertus, palyginti didelė 29 proc. pastarojo segmento dalis prieš patekdami į parlamentą buvo sociokultūriniai ekspertai(kai tuo tarpu vyriausiajame pagal amžių segmente virš 60 metų tokių buvo tik 9 proc.). Jauniausio iš šių trijų segmentų(t. y. 30–44) atstovai yra kažkur per vidurį – 65 proc. jų priklauso aukščiausio lygio vadovų ir administratorių poklasiui, o 13 proc. jų priklauso sociokultūriniams specialistams. Mes taip pat aiškinomės, kokia yra taip vadinamų„karjeros politikų“(angl. career politicians ) dalis tarp Seimo narių. Jų profesijos prieš įžengiant į parlamentą buvo„politinio pobūdžio“, pvz., ministrų ar Seimo narių patarėjai arba politinių partijų vadybininkai. Be to, jie beveik neturi kitos profesinės patirties nuo 20-ies metų(žr.: O’Grady(2019, p. 555)). Siekdami geriau atspindėti vietinį kontekstą, mes taip pat klasifikavome kaip„karjeristus“ tuos Seimo narius, kurie užsiima politika nuo 1990-ųjų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, arba yra Seime bent keturias kadencijas. Analizė parodė, kad beveik pusė Seimo narių(47 proc.), t.y. 66 parlamentarai, gali būti laikomi karjeros politikais. Šios proporcijos yra panašios visuose ideologiniuose blokuose, išskyrus centro kairiąsias partijas(LSDP, LSDDP, LŽP), kur karjeros politikai iš tikrųjų sudaro daugumą(10 iš 17). Moterų ir vyrų proporcijos šiuo atveju yra vienodos (47 proc. vyrų ir 46 proc. moterų yra karjeros politikės). Kalbant apie amžių, karjeros politikų amžiaus vidurkis yra 47 metai, o ne karjeros – 51 metai. Tiek karjeros, tiek ne 8

Seimo politin 4 paveikslas Sektorinė Seimo sudėtis 100 90 82 80 70 60 50 40 30 20 10 0 Viešasis sektorius 34 Privatus sektorius 25 Ekspertai karjeros politikai dažniausiai yra iš aukštesnės tarnybos klasės atstovai(apie 90 proc.). Tačiau pastebimas ryškus kontrastas, susijęs su jų buvimu aukšto rango vadovų ir administratorių poklasyje. Net 85 proc. karjeros politikų yra iš šio poklasio, o ne karjeros politikų jam priklauso tik 49 proc. Tai nėra atsitiktinumas, turint omenyje, kad aukšto lygio vadovavimas ir administravimas yra tiesiausias būdas siekiantiems politinės karjeros. Bendresnėje perspektyvoje, t. y. įvertinus visas politines pozicijas, kurias parlamentarai gali užimti(bet nebūtinai iš jų gauti dideles ar pagrindines pajamas), galime daryti išvadą, kad beveik trys penktadaliai Seimo(83 parlamentarai arba 59 proc.) jau buvo įsitraukę į politiką, prieš patekdami į Seimą. Dažniausiai patirtis įgaunama vietos savivaldos lygmeniu – iš viso 72 parlamentarai priklausė savivaldybių taryboms arba praeityje ėjo mero postus. Ši tendencija dar labiau sustiprina pastebėtą tendenciją, kad politinės partijos linkusios atrinkti kandidatus į Seimą jau turinčius politinės patirties. Taigi pareigos savivaldybėje, taip pat pareigos partinėse struktūrose arba buvimas Seimo narių ar ministrų padėjėjais yra pagrindiniai keliai, kaip partijos ugdo ateities politikų kartą. torių. Iš analizės galima daryti išvadą, kad dominuojantis tarp Seimo narių sektorius yra politikai/valdininkai. Šią grupę galima suskirstyti į kelias kategorijas: buvę aukšti valstybės pareigūnai ir profesionalūs politikai, ypač vietos lygmeniu. Šiai kategorijai taip pat priskiriami profesionalūs politinių partijų darbuotojai, tokie kaip partijų sekretoriai ir įvairių tipų politiniai patarėjai. Jei pridėtume aukštas pareigas užimančius viešojo sektoriaus vadovus valstybės institucijose, gautume iš viso 82 Seimo narius (58 proc.), priklausančius šiam sektoriui. 25 Seimo narius (18 proc.) galime priskirti ekspertų kategorijai, jie daugiausia dirba valstybės finansuojamose organizacijose, tokiose kaip universitetai, ligoninės ir muziejai, tačiau, pvz., žurnalistai, gali dirbti ir privačiuose subjektuose. Galiausiai, verslo sektoriui, kurį sudaro verslo savininkai ir įvairaus lygmens vadybininkai, priklauso 34 Seimo nariai (24 proc.). Aukščiausio lygio vadovų ir administratorių poklasis vyrauja tiek tarp dirbančiųjų viešajame sektoriuje, tiek tarp dirbančių privačiajame sektoriuje. Todėl taip pat analizavome, kiek Seimo narių atėjo iš verslo ir iš kitų sek9

NELYGIOS DEMOKRATIJOS – KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME? IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS Vienintelis darbininkų klasės atstovė Lietuvos parlamente yra ir jo vadovė. Taip galėtų skambėti sensacinga naujienų antraštė, pristatanti šį tyrimą. Nesvarbu, ar sutinkame, kad profesionalūs šachmatininkai priklauso proletariatui, ar ne, svarbesnė analizės išvada yra ko gero ta, kad iš tikrųjų Seime nėra kandidatų, kuriuos būtų galima įtikinamai priskirti profesijoms, paremtoms, visų pirma, rankų darbu. Tam tikru požiūriu tai gali reikšti garsiojo sovietinio šūkio, kad„kiekviena virėja gali valdyti valstybę“, atmetimą. Verta pabrėžti, kad daugelis rinkėjų Lietuvoje iš tikrųjų linkę vertinti kandidatų kompetenciją ir gebėjimus valdyti(Jastramskis ir kt., 2018). Į tai atsižvelgia ir politinės partijos, sudarydamos savo kandidatų sąrašus. Visame politiniame spektre apie 90 proc. parlamentarų yra iš aukštesnės tarnybinės klasės, o aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai, sudarantys du trečdalius Seimo narių, yra vyraujantis šios klasės pogrupis. Kalbant apie lygiavertį atstovavimą amžiaus ir lyties atžvilgiu matome keletą teigiamų tendencijų, nors Seimas vis dar toli iki idealaus visuomenės atstovavimo šiais aspektas. Moterų dalis Seime nuo 1990-ųjų padidėjo apie tris kartus ir 2020 m. siekė 27 proc. Be to, neseniai buvo iš dalies pakeista Konstitucija, sumažinant minimalų kandidatų į Seimo narius amžių nuo 25 iki 21 metų. Dabartiniame Seime(2020–2024 m.) didžiausia dalis – 38 proc. – tenka 30–44 metų amžiaus parlamentarams. Tiesą sakant, tai iš esmės kompensuoja 25–29 metų asmenų(2 proc. Seimo narių) nepakankamą atstovavimą, atsižvelgiant į tai, kad abi šios amžiaus grupės sudaro apie 35 proc. visos suaugusios populiacijos. Tuo remdamiesi preliminariai darome išvadą, kad politinės partijos siekia atsinaujinti parinkdamos kuo daugiau tokių kandidatų, kurie vis dar palyginti jauni, tačiau jau turintys tam tikros politinės patirties. skatinti politines partijas steigti vidinius moterų, jaunimo ir studentų sambūrius, kurių pagalba būtų galima formuoti konkrečias politines priemones ir didinti šių demografinių grupių matomumą. Partijos turėtų investuoti į moteris ir jaunus žmones kaip būsimus politikus, taip pat siekti sukurti ir išlaikyti įtraukią atmosferą organizacijų viduje. Antra, Seime turėtų būti pradėtos diskusijos dėl teisės aktų, numatančių moterų ir jaunimo kvotas rinkimų sąrašuose vietos, nacionaliniu ir Europos lygmenimis. Nors ne visos politinės jėgos gali norėti tokio reguliavimo, galima siūlyti laipsnišką reformą. Pavyzdžiui, minimalios kvotos galėtų būti privalomos, o ambicingesnės normos, tokios kaip „užtrauktuko“ sistema(pagal kurią moterys ir vyrai rinkimų sąraše įrašomi pakaitomis), galėtų būti skatinamos finansinėmis paskatomis. Juk Lietuvos politinės partijos daugiausia finansuojamos iš biudžeto lėšų. Be to, būtų galima pradėti viešąsias kampanijas, šviečiančias rinkėjus apie tai, kurios partijos siūlo labiau subalansuotus kandidatų sąrašus šiuo požiūriu. Trečiasis pasiūlymas būtų labiau radikalus. Būtina apsvarstyti poreikį pertvarkyti rinkimų sistemą – pereiti nuo dabartinio mišraus modelio prie visiškai proporcinio. Kaip parodė ši analizė, be partijų atstovavimo iškraipančio poveikio(Jastramskis 2019), vienmandatės apygardos turi sisteminį šališkumą renkant parlamentarus, turinčius tokias pačias savybes – vyrus, vyresnio amžiaus ir panašios profesinės patirties, t. y. aukšto lygio vadovus ir administratorius. Nors šiai reformai reikėtų didelės tarppartinės paramos, ją įgyvendinus parlamentas taptų reprezentatyvesnis. Partijoms tapus nuoseklesnėms ir drausmingesnėms, būtų sustiprinta ir visa partinė sistema. Vis dėlto, norint plėsti demokratinio atstovimo apimtį ir gerinti demokratijos kokybę Lietuvoje, reikia dar daug organizacinių pastangų ir kai kurių esminių reformų. Kad tai būtų sprendžiama pateikiame šias rekomendacijas. Pirma, tam tikri Seimo sudėties pokyčiai vyksta palaipsniui – greta visuomenės sociokultūrinės raidos. Šį procesą būtų galima kiek paspartinti. Reikalingos platesnės diskusijos apie tai, kad parlamentas turėtų geriau atspindėti visuomenės sudėtį. Į šiuos svarstymus derėtų įtraukti politinių partijų, nevyriausybinių organizacijų, profesinių sąjungų, universitetų ir kitų suinteresuotųjų šalių atstovus. Taip pat reikėtų Ketvirta, ir partijos, ir rinkėjai linkę vertinti kompetenciją ir išsilavinimą renkant Seimo narius. Todėl pagrindinės atstovaujamosios demokratijos institucijos gali būti nevisiškai tinkamos tiesiogiai įtraukti į sprendimų priėmimą žmones iš kitų socioekonominių sluoksių nei aukštoji tarnybinė klasė. Tačiau tokios demokratijos inovacijos kaip dalyvaujamasis biudžetas, svarstomosios apklausos ar pilietinės asamblėjos(Česnulaitytė 2020) gali veiksmingai atsverti dabartinės sistemos atstovavimo netolygumus ir taip atgaivinti pačią demokratinę santvarką, įgyvendinant jos esminį siekį – įgyvendinti tautos valdžią, vykdomą jos atstovų ir vardan jos gerovės. 10

LITARAT Ū ROS S Ą RAŠAS Č esnulaityt ė , Ieva(2020).„Models of Representative Deliberative Processes.“ In Innovative Citizen Participation and New Democratic Institutions: Catching the Deliberative Wave, OECD Publishing, Paris. Gilens, Martin, and Benjamin I. Page(2014).„Testing Theories of American Politics: Elites, Interest Groups, and Average Citizens.“ Perspectives on Politics 12, no. 3: 564–581. Greskovits, Bela(June 2015).„The Hollowing and Backsliding of Democracy in East Central Europe.“ Global Policy 6, Supplement 1: 28–37. Jastramskis, Mažvydas, et al.(2018). Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus? Tri jų kūnų problema Lietuvos politikoje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Jastramskis, Mažvydas(July 2019).„Effects of the Mixed Parallel Electoral System in Lithuania: The Worst of All Worlds?“ Parliamentary Affairs 72, no. 3: 561–587. Mair, Peter(2013). Ruling the Void: The Hollowing of Western Democracy. Verslo: London& New York. Mansbridge, Jane(August 1999).„Should Blacks Represent Blacks and Women Represent Women? A Contingent ‚Yes‘.“ The Journal of Politics 61, no. 3: 628–657. O’Grady, Tom(2019).„Careerists Versus Coal Miners: Welfare Reforms and the Substantive Representation of Social Groups in the British Labour Party.“ Comparative Political Studies 52, no. 4: 544–578. Oesch, Daniel(March 2006).„Coming to Grips with a Changing Class Structure: An Analysis of Employment Stratification in Britain, Germany, Sweden and Switzerland.“ International Sociology 21, no. 2: 263–288. Schakel, Wouter(2021).„Unequal Policy Responsiveness in the Netherlands.“ Socio-Economic Review 39, no. 1: 37–57. Wängnerud, Lena, and Anders Sundell(2012).„Do Politics Matter? Women in Swedish Local Elected Assemblies 1970–2010 and Gender Equality in Outcomes.“ European Political Science Review 4, no. 1: 97–120. Litarat 11

LEIDIMO DUOMENYS APIE AUTORIUS LEIDIMO DUOMENYS Liutauras Gudžinskas yra Vilniaus universiteto Tarptauti­ nių santykių ir politikos mokslų instituto lyginamosios poli­ tikos srities docentas. Jis taip pat vadovauja Solidarumo ins­ titutui – Lietuvos socialdemokratų partijos analitiniam cen­ trui. Tyrinėja Vidurio Rytų Europos demokratijos ir valdymo kokybės klausimus, taip pat kairiųjų partijų raidą regione. Karolis Jonutis yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakul­ teto politinės sociologijos lektorius. Jo pagrindiniai moksli­ niai interesai yra populizmas, sąmokslo teorijos, ideologijos ir diskursų teorijos. Leidėjas: FES Regional Office for International Cooperation Democracy of the Future Reichsratsstr. 13/5 A-1010 Vienna Atsakomybė už turinį: Johanna Lutz| Direktorė, Democracy of the Future Phone:+43 1 890 3811 301 X:@FES_Democracy democracy.fes.de Kontaktai/užsakymai: democracy.vienna@fes.de Dizainas: pertext, Berlin| www.pertext.de Šiame leidinyje išreikštos nuomonės nebūtinai atspindi Friedrich-Ebert-Stiftung(FES) arba organizacijų, kurioms autoriai dirba, poziciją. Komercinis FES skelbiamo turinio naudojimas nėra leidžiamas be rašytinio FES sutikimo. FES publikacijos negali būti naudojamas rinkiminės agitacijos tikslais. ISBN 978-3-98628-583-8 © 2024 APIE NELYGIAS DEMOKRATIJAS Nelygios demokratijos yra FES„Democracy of the Future“ projektas. Pagrindinis jo tikslas yra skatinti lyginamąjį supra­ timą apie tai, kodėl balsavimo, politinio atstovavimo ir kitų politinių procesų nelygybė kenkia mūsų demokratijoms. Serijoje Kas(ne)turi vietos parlamente? tiriame visuome­ nės atstovavimą Europos nacionaliniuose parlamentuose. Serijoje Kas(ne)balsuoja? tiriame rinkiminio aktyvumo ten­ dencijas Europos demokratijose pagal lyties, amžiaus, socia­ linės klasės bei išsilavinimo rodiklius. Abiejose serijose yra lyginamųjų tyrimų ir atskirų šalių studijų. Lyginamosiose studijose aptariamos bendros tendencijos, o šalių studijose pateikiamos konkrečios valstybės analizės apie nacionalinį kontekstą, tokiu būdu siekiant parengti ir aptarti politkos rekomendacijas sprendimų priėmėjams. Daugiau informacijos: https://democracy.fes.de/topics/inequality-democracy M

NELYGIOS DEMOKRATIJOS: KAS(NE)TURI VIETOS LIETUVOS SEIME? Kodėl turėtų rūpėti Seimo Kas neturi vietos Lietuvos Ką reikėtų daryti? sudėtis? parlamente? Parlamentas yra tarp institucijų, kurio­ mis Lietuvoje mažiausiai pasitikima. Kuo geriau jis atspindėtų visuomenę lyties, amžiaus, tautybės, klasės, išsilavinimo atžvilgiu, tuo būtų palankesnės sąlygos veiksmingai komunikacijai ir supratimui tarp piliečių ir įstatymų leidėjų. Lietuvos parlamentas yra itin elitistinis vertinant išsilavinimo ir klasės požiūriu. Apie 90 procentų dabartinių parlamen­ tarų priklauso aukštesnei tarnybinei kla­ sei. Šiai klasei priskirtini aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai sudaro du trečdalius įstatymų leidėjų. Nors moterų ir jaunimo atstovų dalis Seime palaips­ niui auga, ji išlieka gerokai mažesnė nei šių grupių proporcijos visuomenėje. Moterų ir jaunimo atstovų parlamente dalis turėtų būti didinama įvedant rin­ kimines kvotas, šviečiant visuomenę, mobilizuojant šias grupes partijų lygme­ niu. Vienmandačių apygardų panaikini­ mas taip pat pasitarnautų siekiant pada­ ryti Seimo sudėtį labiau įvairią. Tuo tarpu siekiant atsverti neproporcingai didelį aukštesnių visuomenės sluoksnių ats­ tovavimą Seime, turėtų būti diegiamos svarstomosios demokratijos praktikos.